Greičio ribojimų žemėlapis

Važiuodami pastoviai turime stebėti ir laikytis greičio ribojimo ženklų nurodymų. Šie saugumą keliuose didinantys greičio ribojimai įtakoja mūsų maršruto įveikimo greitį ir dėmesingumą. Bet kartais norisi apie greičio apribojimus kelyje sužinoti vizualiai, dar nenuvažiavus į konkrečią vietą. Ženklą mes važiuodami tikriausiai pamatysime, bet žinant iš anksto, būtų daug paprasčiau laikytis saugumo reikalavimų. Tam ir skirtas naujai sukurtas Lietuvos greičio ribojimų žemėlapis:

Greičio ribojimų žemėlapis: https://speed.openmap.lt/

Kiekviena kelio atkarpa nuspalvinta atsižvelgiant į maksimalų leidžiamą greitį. Spalvos kinta nuo tamsiai raudonos, kur greitis ribojamas 20km/h, vidutiniuose – 90km/h ribojimuose – rasite gelsvą spalvą, o maksimaliam greičiui pakilus iki 130km/h – jau bus spalvinama violetine spalva:

Maksimalaus greičio spalvinimas nuo raudono 20km/h iki violetinio 130km/h

Šie duomenys naudingi ne tik pažiūrėjimui, bet ir tiksliau planuojant maršruto įveikimo laiką ar įspėjant apie tai, kad viršijate maksimalų leistiną greitį važiuojant (jei naudojate mobiliąją programėlę OsmAnd).

Žinoma dar trūksta nemažai duomenų, yra ir klaidų. Tikėkimės, kad apribojimų vizualizacija padės ne tik rasti bei pataisyti klaidas, bet ir papildyti trūkstamas žymas:

  • maxspeed – maksimalus leidžiamas greitis kilometrais per valandą, skaitinė reikšmė be vienetų „kmh“ ar pan. Taigi tinkamos reikšmės gali būti: „90“, „130“. Pildyti reikia ir gyvenvietėse esančius apribojimus „50“, nes iš esamų duomenų nėra įmanoma nustatyti, kur greičio apribojimas kinta nuo 90km/h iki 50km/h.
  • maxspeed:forward ir maxspeed:backward – greičio ribojimai skirtingomis kryptimis (pagal vektoriaus kryptį), naudojama tada, kai greičio apribojimai skirtingomis kryptimis skiriasi.

Atkreipiu dėmesį, kad maxspeed žymoje įrašomas maksimalus leidžiamas greitis pagal KET, o ne realus maksimalus greitis, rekomenduojamas maksimalus greitis, pageidaujamas greitis ar dar koks nors subjektyviai įvertintas greitis.

Greičio ribojimų žemėlapis: https://speed.openmap.lt/

Važiuokite saugiai!

Share

Upių žemėlapis

Kadangi vasara beveik įpusėjo, tai norisi greičiau pristatyti naują – Lietuvos upių (baidarių) žemėlapį. Labai daug detalių dar reikalauja dėmesio, bet pagrindinius dalykus jau galima naudoti, todėl nesinori toliau laikyti šio žemėlapio užantyje.

Žemėlapis skirtas planuojantiems baidarių žygį (nors galite naudojant ir plaukimo metu). Jis padės jums ne tik geriau susiorientuoti, kur jūs plauksite (tai galite padaryti ir su kitais žemėlapiais), bet ir suteiks specifinės plaukimo informacijos. Pavyzdžiui galėsite iš anksto susipažinti su plaukimo orientyrais. Baidarių įkėlimo iškėlimo vietos padės nuspręsti, nuo kur iki kur norėtumėte plaukti, kur praplauksite po tiltu, o kur reikia būti atsargiems ar persinešti baidarę šalia užtvankos. Taipogi galėsite paskaičiuoti apytikslį plaukimo laiką.

Upių žemėlapis pateikia orientacinę informaciją ir negarantuoja, kad ji nėra pasenusi ar neteisinga. Prieš plaukdami upe privalote susipažinti su saugumo informacija, kurią jums suteiks plaukimo paslaugas teikiančios įmonės darbuotojai.

Žemėlapį rasite čia: https://upes.openmap.lt

Lietuvos upių žemėlapis

Šioje pirmoje iliustracijoje matosi du orientyrai: ryškiausiai matosi tiltas, už kurio yra užtvanka ir baidarių įkėlimo/iškėlimo vieta. Šiek tiek aukščiau upe yra kitas orientyras – įteka upė/upeliukas (vieta žemėlapyje, kur pažymėtas kilometražas „37.5“.

Kilometražas skaičiuojamas nuo upės žemupio, t.y. vietos, kur upė įteka į kitą upę. Kilometražo pagalba galite „rankiniu“ būdu paskaičiuoti atstumą.

Kliūtys

Žemėlapyje galima matyti tris skirtingų kliūčių žymėjimus.

1. Užtvankos. Tai pavojingiausia iš kliūčių. Žymima juoda stora linija (arba keliu, kuris eina užtvankos viršumi) su dantukais užtvankos žemutinėje pusėje.

2. Nuopila. Nuopila bendrojoje šnekoje kartais irgi vadinama užtvanka, bet jos skirtumas nuo tikros užtvankos yra tas, kad užtvankos viršutiniu kraštu vanduo neprateka, o nuopilos – prateka. Angliškai ši kliūtis dar vadinama submerged dam – panardinta užtvanka arba weir.

3. Slenkstis. Lietuvoje dažniausiai tai – buvusios užtvankos, kurių vietoje dabar yra krūvos daugiau ar mažiau išsklaidytų akmenų.

Maršrutas

Nurodę plaukimo pradžios ir pabaigos taškus gausite informaciją apie plaukimą – orientyrus ir apytikslį plaukimo laiką:

Maršrutizavimas upėmis

Plaukimo laikas yra labai apytikslis, nes tai labai individualus dalykas. Baidarininkai profesionalai gali nuplaukti ir 10km/h, kai mėgėjai vingiuotoje upėje su užvartomis gali neviršyti ir 2km/h greičio. Dabar greitis skaičiuojamas taip: greitis upėse – 3km/h, greitis upeliuose – 2km/h, greitis tvenkiniuose ar ežeruose (kur stovintis vanduo) – 1km/h, priplaukus užtvanką pridedamos 20 minučių persinešimui.

Plaukimo laiko skaičiavimą dar reikia tobulinti, bet tam reikia daug laiko, bandymų ir skaičiavimų, todėl greitai padaryti nepavyks, bet kažkada tikrai bus.

Keletas minčių ateičiai: iš valstybinių institucijų galima gauti informaciją apie upių debitą (pratekančio vandens kiekį) įvairiuose taškuose. Kol kas dar svarstoma, kaip tokią informaciją panaudoti. Tiesiai debitą naudoti greičio matavimuose nesinori, nes plaukimus planuojame iš anksto (paprastai net prieš mėnesį), o debitas gali keistis gan greitai. Kitavertus galima būtų skaičiuoti debito vidurkį ir pagal tai skaičiuoti upės plaukimo greitį. Vienos upės turi daugiau užvartų, kitos – mažiau, vienos tiesesnės, kitos – vingiuotesnės. Tai irgi stipriai įtakoja plaukimo greitį.

Šaltiniai

Suvedant upių orientyrų informaciją ir skaičiuojant vidutinį plaukimo greitį/laiką buvo konsultuojamasi su vandenininkais profesionalais, o pradinė orientyrų informacija imta iš portalo https://upese.lt, kur suvesti duomenys iš 1982 metų J. Obelieniaus knygos „Lietuvos TSR vandens turistų keliai“. Knyga senoka, bet stebėtinai didelė dalis orientyrų yra išlikusi, nors kai kuriuos teko pakeisti pagal dabartines vietos žinias. Taip pat pataisyti atstumai, kurie J. Obelieniaus knygoje skaičiuoti su kreivomačiu, o dabar buvo galimybė atstumus paskaičiuoti daug tiksliau: naudojant GIS (geografinę informacinę sistemą).

Žemėlapio paleidimo metu plaukimo informacija suvesta tik kelioms upėms: Ūla, Šventoji, Jara, Vilnelė, Venta, Siesartis, Anykšta, Verknė.

Kol kas tiek. Norisi pradėti naudoti šį žemėlapį ir gauti kiek galima daugiau informacijos iš baidarininkų. Nepykite už kol kas labai medinę sąsają – bandysime tobulinti.

Linksmų ir vaizdingų plaukimų!

Share

Popieriniai žemėlapiai

Dažnai klausiama: kam reikia OpenStreetMap, jei yra kiti labai gerai žinomi internetiniai žemėlapiai? Atsakymų yra daug: galimybė patiems pildyti žemėlapį, galimybė patiems kurti norimas žemėlapio duomenų klases (t.y. duomenų tipus, tarkim vandens turizmo, bičių avilių ar craft alaus) ir pan., bet visada paminima ir galimybė atsisiųsti duomenis.

Atsisiuntus duomenis juos galima naudoti įvairiausioms analizėms, bet galima ir panaudoti popierinio (spausdinamo) žemėlapio kūrimui. Dažnai teko girdėti nuomonę, kad žemėlapį spausdinimui galima pasidaryti tiesiog padarius naršyklės vaizdo kopiją, blogiausiu atveju padarius kelias kopijas ir tada jas „susiuvus“ į didesnį žemėlapį. Tai galiu pasakyti, kad tikrai ne, tokiu atveju jūs imsite rastrines kaladėles, kurios tiesiog nėra sukurtos reikiama raiška, kad būtų tinkamos spausdinimui (net aukštos raiškos rastrinės kaladėlės skirtos naujesnės kartos mobiliems įrenginiams).

Kad būtų geriau suprasti, pridėsiu pavyzdinį žemėlapį: tai Verknės upės topografinis žemėlapis, t.y. imame topografinį žemėlapį, šiek tiek paryškiname esminį elementą – Verknę ir šiek tiek nublankiname standartiniuose topografiniuose žemėlapiuose išskiriamus elementus, kad jie svarbumu nepermušinėtų upės. Gauname tokį vaizdą:

Verknės žemėlapio fragmentas

Nesu profesionalus kartografas, ir vis tiek matau eilę dalykų, kuriuos reikėtų tobulinti, bet bendram principui parodyti šitokio pavyzdžio turėtų užtekti.

(Aukščio duomenų OpenStreetMap nėra, tai jie paimti iš Nacionalinės Žemės Tarnybos duomenų rinkinio TOP50LKS)

Galite atsisiųsti ir pilną Verknės žemėlapio pdf failą (kurį galite spausdinti kas tik norite – jis atviras). Galite ir padidinti, kad pamatytumėte, kuo jis skiriasi nuo iš ekrano „rastro kaladėlių“ suklijuotų žemėlapių. Žemėlapis padarytas naudojant atviro kodo programinę įrangą QGIS – tai reiškia, kad tokį žemėlapį padaryti galite bet kas, tai nieko nekainuoja (na tik jūsų laiką).

Share

Pastatai 2019

Prieš metus buvo rašyta apie tai, kiek pastatų suvesta Lietuvos OpenStreetMap žemėlapyje lyginant su oficialiais GRPK duomenimis.

Praėjo beveik metai, pažiūrėkime, kiek pasistūmėjome. Jau turime virš milijono pastatų (primenu, kad GRPK yra 1,8 milijono, tai kažkur tiek turėtų būti ir atvirame žemėlapyje, kai jau būsime suvedę visus pastatus).

Geografinis pasiskirstymas:

Pastatų skaičius OpenStreetMap lyginant su GRPK

Pastatų padaugėjo į pietus nuo Šiaulių, Klaipėdoje, Vilniuje, aplink Labanorą (čia vyko dirbtinio intelekto bandymai).

Džiugina Vilniaus užpildymas, nes ir pastatų ten tankiausia. Kitavertus Kaunas ir Panevėžys turi kur pasitempti.

Share

Žemėlapių kūrimo ypatumai

Šiame įraše pateiksiu savo pamąstymus. Prašau nedaryti jokių išvadų, tai tik pamąstymai 🙂

Atvirąjį žemėlapį OpenStreetMap dažniausiai kuria žmonės, kurie nėra profesionalūs GIS ar kartografijos specialistai. Tai žmonės, kuriems žemėlapiai yra hobis. Jei kas nors ir pasidomi, kaip dirbama su profesionaliomis GIS ar kuo užsiima kartografai specialistai, tai tik gerokai vėliau, kai jau būna stipriai įsijautę į atvirą žemėlapio kūrimo procesą. Kadangi daug kas kuriama ant tuščio lapo, kai kurie dalykai kai kuriems žmonėms gaunasi kiek kitaip, nei kad juos per šimtus metų padarė profesionalai. Konkrečių skirtumų yra daug, nebandysiu jų visų išvardinti, bet parašysiu savo pamąstymus apie vieną iš aspektų – patį požiūrį į žemėlapio kūrimo procesą.

Žemėlapių kūrimo trumpa istorija

Nuo seniausių laikų žmonės turėjo orientuotis vietovėje. Tai ypač svarbu buvo tiems, kas judėdavo gan daug – medžiotojai, klajokliai ir pan. Žemėlapius jie turėdavo savo galvoje: žinojo, kad norint iš A nueiti į B, reikia eiti per mišką, tada ties upės vingiu per brastą nusigauti į kitą krantą, kur perėjus pievą, už kalniuko ras norimą tašką. Tokią informaciją galima pasakyti žodžiais, bet jei taškų turime ne du, tai galimų maršrutų skaičius didėja gan sparčiai. Taigi žmonės pradėjo daryti žemėlapius. Pavyzdžiui tokius Maršalo salų pagaliukų žemėlapius:

Maršalo salų pagaliukų žemėlapis (Wikipedia)

Šis žemėlapis skirtas plaukiojimui vandenyne. Jis rodo vyraujančias bangavimo kryptis ir salas. Taigi abstrakčiais simboliais išreikšta žemėlapio tikslui – navigacijai – svarbi informacija.

Orientavimuisi žemėje žemėlapiai irgi buvo kuriami panašiu principu – nusprendžiama, kokią informaciją norima parodyti, sugalvojami jos simboliai ir tada pagal galimybes atsižvelgiant į objektų tarpusavio santykį simboliai sudėliojami paprastai ant plokštumos.

Žinoma pozicijų ar atstumų prasme tokie žemėlapiai buvo gana netikslūs, bet jie atliko savo pagrindinę funkciją – perteikė informaciją, būtiną orientavimuisi vietovėje.

Vėliau atsirado galimybė pozicijas skaičiuoti pagal žvaigždes, sugalvota trianguliacija (tikslaus žemėlapio karkaso kūrimas) ir kažkada buvo pastebėta, kad dar tikslesnes objektų pozicijas galima nustatyti naudojantis iš oro darytomis fotografijomis.

Nesistengiu tiksliai aprašyti kartografijos vystymosi istorijos, apie tai rasite labai daug informacijos internete. Esminis punktas – žemėlapio kūrimas prasideda nuo žemėlapio tikslo sugalvojimo. T.y. kam tas žemėlapis bus naudojamas. Tada nusprendžiama kokia informacija reikalinga, o kokia nereikalinga. Kadangi informacijos perteklius skandina esminę informaciją ir dėl to žemėlapį skaityti darosi sunkiau, todėl papildomai dar nusprendžiama, kaip informacija bus abstrahuojama. Tik tada yra naudojamos įvairios priemonės, padedančios norimus objektus žemėlapyje išdėstyti tiek tiksliai, kokie buvo poreikiai. Ortofotografijų naudojimas yra tik vienas iš būdų tiksliau nustatyti objektų pozicijas.

Atvirkštinis žemėlapio kūrimo procesas

O dabar grįžkime atgal į OpenStreetMap planetą. Jau senokai pasibaigė laikai, kai norint žemėlapyje pažymėti vieną ar kitą objektą, reikėjo važiuoti į vietą su GPSR įrenginiu, atlikti vienokius ar kitokius vietos ir objekto savybių fiksavimo veiksmus ir tada grįžus namo būdavo galima įvesti objektą į OpenStreetMap duomenų bazę.

Dabar praktiškai visi naujokai apie žemėlapio žymėjimą sužino paspaudę mygtuką „Keisti“, kuris jiems atveria iD redaktorių:

Numatytojo OpenStreetMap iD redaktoriaus pradinis vaizdas

Ką mes matome labiausiai? Per visą įmanomą plotą – ortofotografiją.

Puiku, naujus objektus žymėti „apačioje“ turint ortofotografiją yra labai patogu! Va, čia matau namuką – pažymėkime. Čia matau upeliuką – pažymėkime. Čia matau kelią – pažymėkime. Va čia, prie mano sodybos, yra mūsų sukurta tinklinio aikštelė – pažymėkime.

Ir tik viską sužymėjus pradedama žiūrėti: „ar rodo žemėlapyje?“. Jei nerodo (t.y. nerodo OpenStreetMap-Carto), gal rodo koks nors kitas specializuotas žemėlapis.

Taigi visas procesas apsiverčia aukštyn kojomis. Iš pradžių nubraižom (dažnai tiesiog viską, ką matome, dažnai su labai smulkiomis detalėmis), o tada galvojam kam to reikia.

Vertinimai, pamąstymai

Vienareikšmiškai negalima pasakyti, gerai ar negerai toks proceso apsivertimas.

Minusas būtų tai, kad bežymint objektus gali atsitikti: „o čia yra… nežinau… kažkoks kvadratinis dalykas, jis aiškiai matosi ortofotografijoje – apibrėžkime jo geometriją (plotą), reikia pridėti kokias nors žymas, paieškokime ko nors panašaus, ai, tegul būna tiesiog lankytina vieta“. Taigi stengiamasi vektorizuoti viską viską, tarsi vėliau iš turimų poligonų būtų bandoma sukurti tokį patį vaizdą, kaip kad buvo ortofotografijoje. Tik tokiu atveju kam iš viso vektorizuoti – naudokim ortofotografiją – patogu ir paprasta.

Žinoma galima sakyti: taigi žmonės stengiasi sužymėti viską viską, kad tada būtų galima sukurti bet kokius žemėlapius! Teoriškai taip, tik problema tame, kad tiksliau tai būtų įvardinti „…tada kas nors kitas kada nors galbūt norės sukurti tokį ar anokį žemėlapį“, kas realybėje beveik visada reiškia „niekada“. Laiko švaistymu to pavadinti negalima, nes atvirasis žemėlapis – hobis, vektorizavimas iš principo veikia raminančiai. Tik tiek, kad duomenų bazėje atsiranda objektai, kurie į žemėlapius niekada nepateks, bet braižant toje vietovėje jie atima dėmesį vektorizuojant kitus objektus. Arba objektai nubraižomi tokiu detalumu, kuris nebus naudingas jokiame žemėlapyje. Pavyzdžiui kai takais išmindytoje pievoje landuse=meadow sudedama tik tose vietose, kur ortofotografijoje matosi žolė.

Bet yra ir pliusų. Jei prieš žymėjimą turėsime susirasti (ar nuspręsti susikurti) dominantį žemėlapį, tai labaaai nedaug naujų žymėtojų atsiras. Žymėjimo su ortofoto paprastumas leidžia žmonėms suprasti, kaip paprasta yra redaguoti OpenStreetMap žemėlapį. O tada jau tikimasi, kad nauji žymėtojai greitai supras kaip kur kas ir persiorientuos iš „žymim viską, ką matom ortofoto“ į „pildome duomenis mane dominantiems žemėlapiams“.

Tai tokie būtų mano pastebėjimai. Iš tikrųjų tai nežinau, gerai tai ar negerai, bet turėti bendrą vaizdą mintyje, mano galva, reikėtų visiems.

Share